Psichoterapeutė Rūta Kavaliauskienė - apie schemų terapiją, kaip sau padėti be terapeuto pagalbos ir terapijos pabaigą

– Rūta, ar gali papasakoti, kaip tu atsidūrei psichologės kėdėje? Esu nemažai girdėjusi istorijų, kai psichoterapijos klientai patys tampa psichoterapeutais. O kaip buvo tau?

Aš nesu girdėjusi istorijų, kaip psichoterapijos klientai tampa terapeutais (nors skamba kaip labai įdomios istorijos!), bet esu girdėjusi daug istorijų, kaip potencialūs psichoterapijos klientai tampa terapeutais. 😅 Mano istorija turbūt ir yra viena iš pastarųjų. Aš ilgą laiką visiems pasakojau, jog dirbdama kardiologijos klinikoje klinikinių tyrimų koordinatore pamačiau, kad daugumai jaunų žmonių būtų daug našiau lankytis pas psichologą negu pas kardiologą. Bet tavo klausimas man priminė, jog greičiausiai aš nuėjau mokytis psichologijos pirmiausia ne dėl to, kad padėčiau tiems besiblaškantiems po kardiologų ir neurologų kabinetus, o tam, kad padėčiau sau. Juk aš pati ilgą laiką blaškiausi tais pačiais kabinetais ir tik nuėjus „iki psichologo kabineto“ mano gyvenimas pradėjo keistis norima linkme.

Jeigu kam įdomi ilgesnė kelionės iki tos kėdės versija, tai ji prasidėjo mano pirmųjų bakalauro studijų metais, kai studijavau verslo administravimą ir vadybą. Tuo metu dirbau kardiologijos klinikoje - koordinavau klinikinius tyrimus ir daugiausiai dirbau su vaistų buteliukais, protokolais ir įvairiomis duomenų suvedinėjimo sistemomis. Su realiais žmonėmis t.y. pacientais kontakto daug neturėjau, tačiau darbas „su popieriais“ prailgdavo ir mano dėmesys dažnai nuklysdavo už kardiologo kabineto durų.

Matydavau kaip vienas po kito pas kardiologą eidavo jauni žmonės, kurie skundėsi širdies negalavimais, tačiau, kaip taisyklė, beveik visi jie gaudavo vieną ir tą pačią diagnozę - „somatoforminė autonominė disfunkcija”, t.y. širdis sveika, bet labili nervų sistema. Prie diagnozės jie dar gaudavo pasiūlymą kreiptis į psichologą. Dauguma neatsakydavo nieko, kai kurie reaguodavo susierzinimu, retas pasinaudodavo pasiūlymu. Dabar manau, jog aš tada jaučiau daug bendrystės su tais žmonėmis ir daug smalsumo mūsų bendriems patyrimams ir išgyvenimams. Šie jausmai mane nuvedė mokytis antro - psichologijos bakalauro.

Tolimesnių studijų metu, kai pradėjau studijuoti kognityvinę elgesio terapiją (KET), po truputį pradėjau dirbti su žmonėmis klinikoje kaip psichologė. Labai džiaugiuosi savo sprendimu mokytis dar pirmame dr. Juliaus Neverausko organizuotame KET kurse, kuris man suteikė aiškius įrankius, kuriuos galėjau išbandyti pati ir mokyti taikyti savo klientus. Taip pradėjau po truputį rinkti informaciją, taikyti ją praktiškai ir žingsnelis po žingsnelio kaupti patirtį.

Po keletos metų iš nerimąstingos, aukštu pulsu ir stipriais galvos skausmais besiskundžiančios hipochondrikės tapau aukštu pulsu ir stipriais galvos skausmais besiskundžiančia psichoterapeute. 🙂 Šiandien, jau praėjus apie 10 metų nuo mano pirmo kontakto su psichologijos mokslu, kuris įvyko dr. Juliui Neverauskui ir Giedrei Žalytei pirmą kartą pristačius mindfulness Klaipėdoje, domėjimosi įvairiais psichoterapiniais įrankiais ir aktyvaus praktikavimo, šiais negalavimais nebesiskundžiu (džiaugiuosi, kad dabar randu naujų problemų, kurias galiu spręsti, nes tas spręsti jau buvo pabodę).

– Kaip suprantu, tu taip pat dirbi su schemų terapija? Kodėl?

Domėtis schemų terapija pradėjau kažkaip natūraliai - aš jos neieškojau, ji pati pas mane atėjo, nes tapo populiari pasaulyje ir ypatingai Europoje, bei Olandijoje (kur aš mokiausi klinikinės psichologijos magistro). Schemų terapijos pagrindus mums dėstė dr. Jan Prasko dar kognityvinės elgesio terapijos studijose. Mane Schemų terapija domina tuo, jog ji yra aktyviai tiriama mokslu. Aiškinamasi kaip, kodėl ir kokie jos aspektai veikia ir yra labai tiksliai paaiškinanti mūsų problemų mechanizmų susidarymą, palaikymą, ir siūlanti sprendimo galimybes. Schemų terapija suteikia aiškius įrankius ne tik kalbėti apie praeitį, bet leidžia tiesiogiai keisti mūsų praeities įtaką dabarčiai. 

– O gyvenimiškai kalbant, kuo schemų terapija pranašesnė už visiems labiau įprastą psichoanalitinę?

Negaliu daug komentuoti apie schemų terapijos pranašumus prieš šiuolaikinę psichoanalitinę terapiją, nes ja aktyviai nesidomiu ir nesu pati lankiusis pas psichoanalitinės krypties terapautą, nors manau būtų įdomu ir vertinga. Kiek man atrodo su mano paviršutiniškomis žiniomis, tai psichoanalitinė terapija yra tokia dviprasmiška - iš vienos pusės terapeutas siekia būti tabula rasa - baltas lapas, kuris per daug sesijose „nesireiškia” kaip autentiška asmenybė, bet iš kitos pusės daug kas priklauso nuo jo interpretacijų ir įžvalgų. Tačiau žinau labai mažai, norėčiau sužinoti daugiau ir pakoreguoti savo nuomonę.

Schemų terapijoje terapeutams yra vietos būti autentiškais. Man autentiškumas terapijoje ir gyvenime yra labai svarbu - suprasti savo autentiškumą, jį puoselėti ir įkvėpti autentiškam gyvenimui yra viena iš mano gyvenimo vertybių ir darbinių tikslų. Vienas iš pagrindinių schemų terapijos gydymo įrankių yra „ribota tėvystė”, kai mes, terapeutai, siekiame savo klientams patenkinti bazinius emocinius poreikius, kurie jiems nebuvo patenkinti vaikystėje ir nėra patenkinami dabar. Tai darome norėdami padėti klientams pasijausti saugiais, priimtais, svarbiais ir (svarbiausia) išmokyti klientus keisti vidinius kritikuojančius, spaudžiančius ir baudžiančius balsus (kurių jie dažnai išmoksta iš savo tėvų ar globėjų) į palaikantį ir atjaučiantį gero mamos/tėvo balsą.

Manau, jog kiekvienos psichoterapijos krypties tikslas turėtų būti padėti klientui kuo greičiau ir efektyviau tapti savo paties terapeutu. Schemų terapija taip pat išsiskiria tuo, jog ji mums (terapeutams ir klientams) suteikia aiškią metodiką, leidžiančią nutiesti tiltą tarp šaindien jaučiamų problemų, praeities traumuojančių įvykių ir pakeisti tų įvykių įtaką dabarčiai.

Pagrindinis schemų terapijos tikslas yra suprasti, kokie baziniai emociniai poreikiai buvo nepatenkinti mūsų vaikystėje, kokias strategijas mes išsivystėmė, kad susitvarkytume su tų poreikių nepatenkinimu, išmokti nebekartoti senų, nebeveikiančių strategijų ir pradėti elgtis nauju būdu, kuris leis savo poreikius atpažinti, patenkinti ir taip gyventi pilnavertiškesnį gyvenimą.

Jeigu vaikystėje nuo pat kūdikystės mes negavome pakankamai tėvų dėmesio - fizinio kontakto, akių kontakto, mus palikdavo išsiverkti - net preverbalinėje stadijoje mes galėjome išsivystyti pamatinę nesaugumo schemą, kuri visada mums kuždės, jog nėra pakankamai saugu, jog nevalia būti ramiam ir atsipalaidavusiam, reikia būti šiek tiek įsitempusiam, stebėti aplinką, nes nežinai, ar prie tavęs prieis, ar tavimi pasirūpins, ar išgyvensi.

Mes galime nugyventi metų metus įtampoje, patirti intensyvius fizinius jutimus, nerimą ir baimę ir visiškai nesuprasti, o mintimis - neatsiminti, kodėl taip jaučiamės. Schemų terapija mums leidžia nukeliauti į praeitį, rasti tas situacijas, kuriose išsivystė mūsų anktyvosios neigiamos schemos, ir taip geriau suprasti dabartį ir ją keisti.

– Žinai, dar niekada negirdėjau terapeuto sakant, kad galutinis terapijos tikslas - tapti savo paties terapeutais. Būtų gerai, kad kiekvienam tai būtų pasakoma terapijos pradžioje, nemanai? Nes natūraliai daugelis įsivaizduoja terapijos pabaigą kaip pasaką su laiminga pabaiga, kur nebekankina praeities šešėliai, randai užgiję ir esi toks visas apsišvietęs, nors realiai terapija gali vykti ir visą gyvenimą: su ar be terapeuto. Bent man tas suvokimas, kad mano lūkesčiai stipriai prasilenkia su realybe, buvo šokiruojantis. Kurį laiką jaučiau daug nusivylimo, net tam tikra prasme gedulą. Logiškai suvokiau, kad mano įsivaizdavimas yra nerealistinis, bet viduje vis tiek to tikėjausi. Galbūt tai buvo tik išraiška gilesnių dalykų. Manau aš visada viduje tikėjau, kad už tiek metų kančios, kurią esu patyrusi, jeigu įdėsiu daug darbo - būsiu apdovanota išsilaisvinimu. Ar kada galvojai, kas yra tau terapijos pabaiga?

Mintis, kad terapijos tikslas yra padėti klientui tapti savęs terapeutu, nėra mano - aš ją išgirdau seniai iš dr. Juliaus Neverausko, tačiau pastaraisiais metais, kurie man buvo vieni sunkiausių, aš šią frazę suvokiau ne tik protu, bet ir kūnu. Bet man atrodo tu puikiai pafilosofavai į savo klausimą. Aš, kaip ir tu, ir, turbūt, daug „terapijos klientų” turime norą, jog kažkada mūsų sunkumai pasibaigs ir mes gyvensime laimingą gyvenimą. Aš manau, jog tas noras yra būtinas ir jis mus dažnai paragina eiti pirmyn. Tačiau, man atrodo, kad sunku pasidaro tada, kai lieka tik tas noras ir nebelieka jėgų stumtis pirmyn.

Šiandien man atrodo, jog „terapijos pabaiga” yra kiekvieną dieną, kartais valandą ir dažniau minutę - tada, kai mums kilus intensyvioms emocijoms mes pabūname sau „terapeutais”, gera mama/tėčiu ir atjaučiame save savo sunkumuose. Kitaip tariant - mums kyla sunkumas ir mes save jame palaikome ir atliepiame savo emocinius poreikius ir tą sekundę viskas baigta, nieko nebereikia daryti, tiesiog gyventi. Ir taip kartais kas sekundę (sunkesnėmis dienomis), kartais kas valandą, kartais kas savaitę.

Galime terapiją palyginti su sportu - labai gaila, bet mums nepavyksta keletą mėnesių ar metų gerai pasportuoti ir viskas. Jei norime sveiko kūno ir smegenų (ir visų kitų su sportu susijusių gerų dalykų), mes turime sportą paversti gyvenimo būdu - atrasti sau optimaliausią ir tvariausią variantą sportuoti kasdien. Taip pat ir su terapija - mes galime nueiti pas trenerį, pasportuoti kartu, apsimokyti ir toliau sąvarankiškai daryti tai, kas mums veikia. Tie, kas domisi sportu, dar žino, jog net ir programas ir pratimus reikia keisti nuolat, nes kūnas pripranta ir nebesikeičia - jam reikia daug įvairių technikų, metodikų, skirtingų priėjimų, kurie atlieptų skirtingas kūno vietas.

– Turbūt idealiame pasaulyje visi lanko asmeninę terapiją. Tačiau, mes tokiame negyvenam, bet žinau, kad nori sukurti seminarą, įgalinantį žmones sau padėti patiems. Ar aš teisi? Gal gali plačiau papasakoti, apie ką tiksliai eina kalba?

Kaip smagu, kad žmonės mane laiko ataskaitinga, nes man su įsipareigojimais sunku. Dažnai jaučiu per daug atsakomybės, dėl to esu linkusi arba veikti perfekcionistiškai, arba mesti viską į šalį ir nuo tų įsipareigojimų slėptis. Tikiuosi, jog su šiuo kursu man pavyks nenueiti į hiperkompensaciją ar vengimą, išbalansuoti kažkur per vidurį ir kursą išgimdyti. Išgimdžiau Luką, tai gal ir kursą pavyks. 😄

Mano pagrindinis noras yra žmonėms suteikti tuos įrankius, kurie kasdien veikia man ir kurių mokau savo klientus asmeninėse konsultacijose. Man pasisekė, jog su manimi nori dirbti daug žmonių, tačiau jaučiuosi prastai, kai daugumos besikreipiančių negaliu priimti asmeninei terapijai dėl laiko stokos. Taip ir kilo idėja sukurti kursą ar kelis kursus, į kuriuos galėčiau nukreipti žmones, norinčius dirbti su manimi. Noriu, jog mokslu ištirti ir praktiškai patikrinti psichoterapiniai įrankiai taptų prieinami daugiau žmonių lietuvių kalba.

Šiuo metu kuriu kursą arba kursų seriją, paremtą klasikinės kognityvinės elgesio terapijos įrankiais. Noriu kurse išmokyti žmones suprasti save ir savo problemas, laikytis minčių higienos ir rinktis tokį elgesį, kuris artina prie tikslų, o ne palaiko problemas. Kartais klasikinė KET gali atrodyti „sausa” ir paviršutiniška, bet mano nuomone, kad tai tie žmonės, kurie eina toliau ir giliau arba jau naudoja klasikinius KET įrankius, o jei nenaudoja, tai tikrai kažkuriuo gyvenimo etapu pradės naudoti.

Man klasikinė KET yra kaip dantų valymas - ne pati romantiškiausia dienos dalis, bet turbūt nei vienam nėra malonu viduryje dienos atsibusti suvokus, kad „Bliamba, pamiršau dantis išsivalyti”. KET’as kaip dantų šepetėlis ir dantų siūlas - palaiko higieną ir užkerta kelią problemoms. Įsisenijusių skylių nesutvarko (jas galime tvarkyti pvz. schemų terapija), bet tvarką palaiko.

– O šiaip tai toks įdomus momentas - esu girdėjusi nuomonę (ypač dažna tarp vyresnių žmonių), kad psichoterapeutai yra plėšikai, kurie pelnosi iš žmonių nesėkmių. O va tu čia nori išmokyti žmones įgūdžių, kur galbūt nereiktų kreiptis į specialistą. Ką tu čia sau manai? Neatimsi duonos iš terapeutų? 😀

Ne, tai aš viską iš asmeninių paskatų ir darau. 😀 O jeigu rimčiau, tai visiems terapijos paslaugos siūlytojams ir vartotojams yra aišku, jog poreikis yra didesnis nei pasiūla ir visi išmanantys savo darbą turi daugiau darbo nei gali ar nori dirbti (ne visi nori dirbti po 12 valandų dienoje, kiti dar nori šunis pavedžioti, gėles palaistyti ar su vaikais pažaisti). Taip pat aš savo viduje turiu kelias dalis - viena nori dirbti ir užsidirbti, o kita dalis nori, kad terapija būtų pasiekiama ne tik didesnes pajamas gaunantiems. Nemokamos kokybiškos informacijos anglų kalba labai daug, o lietuvių - nelabai, tai dėl to ir kursas. Svarstau galimybę kursą padaryti nemokamą, tiems kas tuo metu nori kurso, bet „negali” skirti kursui pinigų (reikia skirti kitiems dalykams), bet dar nesugalvojau kaip tai reiktų įgyvendinti.

– Ar kada galvojai, koks yra tavo pašaukimas (jeigu taip galima vadinti)? Ko tu sieki savo darbu?

Savo darbais noriu jaustis reikalinga pasaulio dalimi ir mažinti pasaulyje kentėjimo. Tai čia toks redaguotas atsakymas. O mažiau redaguotas - noriu dėmesio ir noriu jaustis reikalinga ir naudinga. Savo darbu siekiu žmonėms padėti nuo savęs nusikasti šeimos ir visuomenės taisyklių ir rėmų sluoksnius, noriu jiems padėti atrasti savo autentiškąją Savastį, su ja susipažinti, susikibti rankomis ir toliau per gyvenima eiti mažiau kritikuojant ir spaudžiant save ir labiau palaikant, priimant ir atjaučiant save, ir dalinantis savo dovanomis. Man atrodo, kad tik tokiu būdu mes galime pradėti jaustis kaip stabilios asmenybės, turinčios lygiavertę ir svarbią vietą pasaulyje.

– Kada tavo seminaras pasieks auditoriją?

Jeigu paimsiu pas tave efektyvumo kursų, tada greičiau. Jeigu ir toliau dirbsiu tokiu lėčiu (šitą terminą ne aš sugalvojau, jį sugalvojo Benas Bėrantas su Bambuku priešakį), kokiu dirbu - tada rudenį (tikiuosi šių metų).

– Na, aš tikrai galėčiau sukurti kursą, kaip dirbti efektyviau, tik deja - persidirbant, tai niekas nepirktų. 😅 Gal tada paklausiu - nuo ko reiktų pradėti žmogui, kuris visiškai nesigaudo psichologijoje, bet žino, kad taip, kaip yra dabar, jam netinka, kad nori kažką keisti, bet terapijai galimybių neturi?

Jeigu tas žmogus turį obsesyvių, perfekcionistiškų dalių kaip aš, tai tada siūlau daryti kaip dariau aš - imti vadovėlį, kuriame trumpai aprašytos šiuolaikinės psichoterapijos teorijos, ir išsirinkti tą terapiją, kuri tuo metu atrodo labiausiai suprantama ir priimtina. Kai tokią atrandame, tada galime pradėti skaityti tos terapijos atstovų parašytas savipagalbos knygas, įsigyti mėgstamų autorių mokymų.

Kitas variantas yra eiti ten, kur patikimi terapeutai dalinasi apibendrinta informacija ir rinktis iš ten. Viena iš tokių šaunių vietų lietuvių kalba yra „Žmogaus psichologijos institutas“, kur dr. Julius Neverauskas, Giedrė Žalytė ir kiti simpatiški ir kompetentingi terapeutai dalinasi šiuolaikinės psichoterapijos įrankiais nemokamai ir mokamai.

O jeigu norime tiesiog pradėti be per didelių laiko ir pinigų investicijų, tai tiesiog pradėkime kasdien savęs klausti esminio klausimo: „Ką aš jaučiu ir ką tas jausmas man apie mane sako?“ Galime pradėti išgirsti dalykų, kurie mus labai nustebins ir atidarys daug durų.

– O ko imtis, kai apima apatijos jausmas ir nieko nebenorime daryti? Kai viskas atrodo beviltiška?

Savo Instagram paskyroje kaip tik esu rašiusi kelis įrašus apie tai, kaip perfekcionizmą matau iš schemų terapijos prizmės. Kartais beviltiškumas ir nenoras nieko daryti yra kita perfekcionizmo pusė. Dažnai mūsų veiksmus gyvenime motyvuoja vidinis kritikas, kuris mus spaudžia sunkiai išpildomais reikalavimais, mus kritikuoja ir baudžia, kai mums tų reikalavimų išpildyti nepavyksta.

Jeigu mes esame tokiame gyvenimo etape, kai turime resursų kritiko reikalavimams vykdyti, tuomet veikiame perfekcionistiška. Mes jaučiame daug įtemptos energijos ir varome pirmyn, nejausdami tėkmės tarp vienos veiklos ar kitos, nesigilindami į savo poreikius. Jeigu resursų neturime, mums nepavyksta pasiekti to, ko reikalauja vidinis kritikas, arba pavargstame nuo perfekcionistiško varymo, mes sustojame, sustingstame ir apskritai atsitraukiame nuo savęs, kitų ir pasaulio, jaučiame daug tuštumos, beprasmybės, beviltiškumo.

Dažnai mes norime metodų, kurie padėtų mums iš šios apatijos ir beviltiškumo būsenos grįžti į tą įtemptos energijos būseną, nes ten mes „bent kažką nuveikiame”, tačiau kiekviena mūsų emocija, fizinis jutimas ar būsena yra kaip sausainukų trupiniai, vedantys prie pažeisto vidinio vaiko ir nepatenkintų jo poreikių. Jeigu mes žengiame žingsnius, reikalingus tam vaikui išgirsti, išklausyti ir atjausti, mes galime pradėti daugiau funkcionuoti ne hiperaktyvacijoje („Kažkas negerai, turiu kažką daryti”) ar hipoaktyvacijoje („Man visko per daug, nebegaliu”), bet iš saugumo, ramybės, stabilumo, ryšio su savimi, kitais ir pasauliu.

– Bet yra žmonių, kuriems labai sunku suprasti save ir kas vyksta jų viduje. Na, tarkim, emocijos užgesinamos greičiau nei spėjama suvokti, kas darosi. Kaip su tuo elgtis?

Dažnai pajutus intensyvius jausmus mes esame linkę veikti - ieškoti sprendimo ar užsiimti kažkokia kita veikla, kuri nukreiptų mūsų dėmesį nuo jutimų. Tai labai žmogiška ir logiška strategija, tačiau ji nėra efektyvi, nes neatliepia mūsų tuometinių poreikių. Dažnai net terapiniais pratimais (pvz. mindfulness) užsiimame su tikslu pakeisti jutimus arba nuo jų atsiriboti. Dėl šios priežasties dažnai mindfulness tampa tokiu lyg dvasiniu aplinkkeliu, kuris padeda pasijusti „kitaip” arba „geriau”, bet apeinant esmę ir jos nesprendžiant.

Kartais taip nutinka ir terapijoje: sesijoje kalbame apie savo problemas, ieškome joms sprendimų, po sesijos jaučiamės geriau, bet tas gerumas nebūna tvarus. Tam, jog augtume iš esmės ir stabiliai ta kryptimi, kuria norime, mes turime pakeisti sprendimą supratimu - tik atviru protu ir kūnu pažvelgę į save ir savo patyrimus, ir labai gerai supratę, ką mūsų patyrimai mums apie mus sako, mes galime eiti prie tikslingų ir ilgalaikių sprendimų. Tam, jog aš gerai suprasčiau save ir atrasčiau tinkamą sprendimą, aš savo asmeniniame gyvenime kasdien, daug kartų per dieną taikau šią formulę:

1. Pajutus intensyvius fizinius jutimus nustoju daryti tai, ką darau (jeigu tą akimirką tepu sumuštinį arba vairuoju, tada sustoju ir pan.);

2. Nuleidžiu dėmesį iš galvos į tą jausmą ir šiltu ir smalsiu dėmesiu apimu tą vietą, kur intensyviausiai jaučiu jausmą;

3. Tada su šiluma, bet labai tiksliai bandau išsiaiškinti, ką tas jausmas man apie mane sako, kokią emociją jaučiu, koks emocinis poreikis yra nepatenkintas ir ką tas jausmas norėtų, kad suprasčiau. O tik tada klausiu, ar tas jausmas nori, kad aš kažką padaryčiau arba kažko nebedaryčiau? Šiame žingsnyje aš stengiuosi atsisukti į save su atjauta;

Jeigu mano jausmas sako, kad kažko nori iš manęs, man kažko reikia, tuomet pasistengiu sau to suteikti.

Atliekant šį mindfulness ir atjauta paremtą pratimą, dažniausiai randu, jog man iš savęs reikia dėmesio, priėmimo, žinojimo, jog esu savo pusėje, atjautos ir palaikymo. Taigi - stabtelėjimas, dėmesingumas, empatiškas ir tikslus spėliojimas, atjauta ir tik tada (ir jeigu reikia) kažkoks veiksmas ar sprendimas. Šią formulę galime taikyti visiems intensyviems jausmams. Visai neseniai ši formulė man padėjo suprasti visiškai netikėtą dalyką apie jausmą, su kuriuo dirbau ne vienus metus ir galvojau, kad labai gerai žinau apie ką jis. 

Beje, tu labai gerai pažymi, kad jutimus dažnai gesiname ir tai, kaip minėjau yra logiška strategija - mes negalime kaskart kilus intensyvioms emocijoms gauti terapinę sesiją ir perdirbti su emocija susijusią trauminę patirtį arba kristi į šavasaną ir pasidaryti 45 minučių meditaciją. Mes turime mokėti gesinti emocijų gaisrus, bet tai daryti taikliai - t.y. būti susipažinus su savo žaizdomis, žinoti kokią ten situacija ir kokie vaistai geriausiai padeda. Jeigu mes turime labai įsisenėjusių žaizdų, kurios niekada nebuvo gydytos ir mes norime jas gydyti, mes turime eiti į asmeninę terapiją ir tik jas išvalius, užsiuvus ir užgydžius, mes galime rasti greitų ir efektyvių būdų randui prižiūrėti.

Jeigu mes iki tol emocinius gaisrus gesinome maistu, alkoholiu, seksu ir kitais kūrybiškais būdais, kurie tam kartui emocijas nuskausmina, suteikia „teigiamų” pojūčių, jie kasa gilesnę duobę ilgalaikėje perspektyvoje. Pagydžius žaizdas iš esmės, kasdieniai emociniai gaisrai taps mažiau intensyvūs ir trumpesni, o juos gesinti galime pradėti atjauta sau, meditacija, pasivaikščiojimu, prisiglaudimu prie artimo padaro ar žmogaus. Dar pastebiu tokią įdomybę, jog kartais žmonės savo emocinius gaisrus jau gesina „tinkamais būdais”, bet jie kažkodėl neveikia - taip nutinka būtent dėl to, jog žaizda dar nėra užgydyta ir mūsų taikomi pleistriukai neveikia.

– O kaip yra su randais? Jie juk vis tiek lieka, jeigu žaizda gili, kad ir ką darytume. Kaip atpažinti, jog „kalba” randai, o ne „žaizda” ir kaip su tuo gyventi nesiekiant tobulumo?

Gyvenimas yra nemalonus dalykas, taip jau yra. Sakau tai ne moralizuodama, bet su atjauta jaučiama sau, tau, skaitovui. Mes neprašėme mūsų pagimdyti, mūsų niekas neklausė - „nu, žiūrėk, va taip maždaug atrodo gyvenimas, nori pabandyti”? Juk Sidharta Gautama mūsų nemoko „Gyvenimas yra laimė, atsimerkite ir nustokite kentėti”, jis mus moko, jog tam, kad nustotume kentėti, mes turime priimti kentėjimą, t.y. suvokti, jog kančia yra normali gyvenimo dalis. Normali, reiškia, kad tokia gamta, tokia fizika, taip vyksta procesai, bet tai nereiškia, kad mums dėl to negali būti liūdna, pikta, sunku. Jeigu mes leidžiame sau jausti jausmus - užeiti jiems į mūsų namus ir išeiti, kaip tame Rumi eilėraštyje, tuomet mes patiriame kur kas mažiau kentėjimo. Tiesiog tokia gamtos fizika.

Šiandien, kai sėdžiu ir atsakinėju į tavo klausimus, man gan smarkiai ištino operuotas kelis. Sunkiai paeinu, koja neišsitiesia, tokia užkaitus ir pilna skysčių. Jeigu aš nežinočiau, kas kelėnui buvo nutikę ir kas ten buvo operuota, man būtų labai baisu. Tačiau, tokia situacija man kartojasi ne pirmą kartą. Aš žinau kokia ten buvo žaizda, žinau kaip ji buvo sutvarkyti, žinau dėl ko yra randas, žinau ką jaučiu ir ką daryti, kai ta vieta vėl šiek tiek sustreikuoja. Kaip ir žinau, koks jausmas ir ką daryti, kai ten atsiranda didžiulė žaizda. Taip pat ir su mūsų emocinėmis žaizdomis - kai kurių užgydymas veikia gerai ir rando beveik nelieka, kartais ten gali taip gerai sugyti, kad ta vieta dar lankstesne tampa, o kartais žaizda tokia gili, kad reikia prie jos grįžti vėl ir vėl. 

– Na, tikiuosi, kad su keliui vis tik nieko rimto, tad pabaigai dar noriu paklausti, ką norėtum palinkėti skaitantiems mūsų pokalbį, ir, žinoma, padėkoti tau už nuostabų pokalbį.

Norėjau čia kokį juokelį parašyti, bet nieko nesugalvoju. Kažko labai melancholiško pabaigai nesinori rašyti. Ir dar kažkaip susimąsčiau apie žodį „palinkėti”, jis toks kartais mano galvoj pasyvus atrodo - palinkėti, kad kažko gautų, kažkas nutiktų, kažko turėtų. Aišku, linkiu, kad mums nutiktų gerų dalykų ir be didelių pastangų. Bet labiausiai gal linkiu sau ir kitiems priėmimo, kad gyvenimas yra sunkus, kad visi mes bendražmogiškoje kančioje, kad žinotume ir atsimintume savo vertybes ir, kad nukritę savęs nespardytume, bet švelniai pakeltume, nupurtytume dulkes, nubrauktume plaukus nuo kaktos (jeigu tokių turime, jei ne - per plikę patapšnotume) ir padėtume toliau eiti pirmyn ten, kur vertybių kompasas rodo. Ok, sakiau mažiau melancholiškai… nesigavo. Ai, dar linkiu pabandyti kuo dažniau pasijuokti iš savęs ir gyvenimo, ir nepriimti jo per daug rimtai. Tai va, toks Rūtos minčių srautas, ačiū už skaitymą, užeikite pas mane į „Instagram“, ten to srauto dar daugiau galima rast. 🙃